TAI KO MES NORIM?

TAI KO MES NORIM ?


2OO9 m. lapkričio 14 d. DRAUGO šeštadieniniame priede patalpintas kultūros geografo Laimono Briedžio ir filosofo Vygando Šiurkaus pokalbis 56 –ame Santaros–Šviesos suvažiavime „Kokio Lietuvos ir Vilniaus pasaulinio įvaizdžio mes norim ir kaip jį pasiekti?“

Drįstu pastebėti, kad jau pačioje straipsnio antraštėje matau loginį prieštaravimą ar sąmoningą spekuliaciją: jei sėdama svarstyti, „kokio įvaizdžio norime“ (pabraukta mano – G.M), kaip galima siekti to, ko dar patys nežinome? Iš toliau dėstomų minčių aiškėja, kad pašnekovas L. Briedis vis dėlto žino, kokio Lietuvos ir Vilniaus įvaizdžio privalome siekti. Tas Vilniaus įvaizdis, „Vilniaus turtas“, autoriaus žodžiais tariant, yra jam (ar mums?) „pakankamai aiškus“ – tai jo „daugiakultūriškumas: jo žydiškas, lenkiškas, šiek tiek rusiškas aspektas“. O kaipgi lietuviškas „aspektas“? Ir koks „aspektas“ čia turimas galvoje? Jei kalbama apie daugiakultūriškumą, kultūrinę raišką, kažkodėl visiškai ignoruojama vilniečių ir garsiųjų Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Čekijos, Niderlandų bei kitų tautų kūrėjų pastangomis per šimtmečius sukurto materialinio–kultūrinio paveldo reikšmė: didinga barokinė architektūra, gotikos stebuklai , bažnytinio meno pavyzdžiai ir visi kiti europinio meno šedevrai. Tuo tarpu autoriui gaila, kad Vilniaus, Europos kultūros sostinės, renginiuose daugiakultūriškumas (toks kaip autorius jį supranta) nebuvo tinkamai išryškintas, tai buvusi tik „potiomkiniška dekoracija“, nes viskas buvo „suprojektizuota“, įvardyta, „kuris yra žemiau (pabraukta mano – G.M.), kuris aukščiau ir panašiai“. (Kuris gi buvo aukščiau, o kuris žemiau?) Tuo tarpu Lincas – antroji šių metų Europos kultūros sostinė - „padarė pirmą deklaravimą – ėmė galvoti apie Hitlerį ir fašistinės Vokietijos ir fašistinės Austrijos santykį su jų miestu ir surengė ta tema parodą“. Ta paroda, pasak kalbančiojo, Lince visus kvietė suvokti, įvertinti, kodėl tai atsitiko ir susimąstyti, “kad tai neatsitiktų ateityje“. Po to – minties šuolis į Vilnių ir teiginys: “Vilnius tokių renginių neturėjo“. Kokių? Analogija tarp Vilniaus ir Linco gana keista – juk Vilniuje negimė nei Hitleris, nei Stalinas. Apie ką turėjo susimąstyti vilniečiai, „kad tai neatsitiktų ateityje“? Būtent kas neturėtų atsitikti ateityje? Vilniaus renginiuose, pasak kultūrologo, „nebuvo kažkokios jungiamosios grandies, kuri bandytų visas tas Vilniaus kultūras, kalbas sujungti“. (Įdomu, kaip galima sujungti kalbas?) L.Briedis klausia: “Ar toks būdas viską išskirstyti yra pavykęs“? Pasak autoriaus, toks kultūrų „išskirstymas“ – tai sovietinių laikų(?) palikimas ir klausia: „ar mes siekiame Europos, ar atsiribojame ir gyvename tuose mažuose pasaulėliuose, o ne mažame kosmopolitiniame pasaulyje?“ Štai kas, autorius beesąs kosmopolitizmo išpažinėjas... Daugelis gyvenusių sovietijoje dar atsimena nemirtingąsias poetės eilutes: „Tegul tautos vieną himną gieda, vieną himną iš vienos širdies!“ (Salomėja Neris). Ačiū, girdėjome, ilgai klausėmės, kaip sovietų ideologija propagavo tautų, kalbų, kultūrų susiliejimą, susijungimą... Ir vėl?! Kokiu pagrindu?

L.Briedžio pašnekovas filosofas V.Šiurkus, kalbėdamas Vilniaus tema, pažeria įvairiausių keistų minčių. V.Šiurkus nerišliai dėsto: “Vilnius man asocijavosi su tuo „Kalba Vilnius“ - transliacijų „dėže“, radijo programa, kuri kiekviename name buvo privaloma. (Šiandien bandysiu kalbėti „Kalba Klaipėda“, kuri praktiškai niekada nekalbėjo)“. Didžiąją savo kalbos dalį paskyręs Klaipėdai, filosofas pradeda nuo kažkokio vaikiško žaidimo raidėmis: jei iš žodžio Klaipėda, pasak jo, išbrauktume raides „p“ ir „ė“, liktų žodis „klaida“, o tai būtų „Lietuvos įvaizdžio, Vilniaus dominuojančio įvaizdžio paklaida (mano pabraukta – G.M..)“ (?) Kokie čia žaidimai? Gal išbraukime daugiau raidžių, kad iš žodžio Klaipėda liktų „pėda“ arba „ėda“ arba „da“?

Po ekskursų į Klaipėdos istoriją, įvairias geografines ir politines šio miesto, kaip niekados nepriklausiusio lietuviškos kultūros laukui, peripetijas, pagaliau sulaukiame išvadų Vilniaus klausimu: “ Vilniaus, kaip tapatybinės traukos centro, reprezentacinio centro, gamyboje įžiūriu tarybinių laikų centralizacijos tradicijas, nes tie žmonės, kurie dalyvavo tuose dalykuose (mano pabraukta – G.M.) vis dar turi pozicijas“. Pačioje savo kalbos pabaigoje filosofas grįžta prie „Laimono klausimo apie segmentaciją, pridėdamas regionalizmo klausimą“ ir priduria „labai svarbų dalyką – kokią reikšmę turi integralumas? Tokiame lauke ir paliksiu šią temą“, – sako filosofas ir užbaigia savo apmąstymus garsiuoju revoliucionierių klausimu: “ ką daryti?“ ( Galbūt, kai neaišku, kas norima pasakyti, verčiau būtų patylėti).

Padrikoje Santaros-Šviesos suvažiavimo diskusijoje kalbama apie kažkokį daugiatautį ir daugiakultūrį žydų, lenkų, rusų ( vis dėlto kodėl neminimi italai, vokiečiai, prancūzai, čekai, olandai, gudai, totoriai, karaimai, ukrainiečiai) „reprezentacinį centrą“ Europos pakraštyje, paribiuose, su sovietinių laikų centralizacijos tradicija. Bet apie Vilniaus kaip Lietuvos valstybės sostinės istorinę ir juridinę priklausomybę lietuvių tautai iš viso neužsimenama!

Europoje visas kultūrinis paveldas, nors ir su ginčijamomis išlygomis, teisiškai priskiriamas tai tautai ir valstybei, kurios teritorijoje yra. Kultūrų ir įtakų vienų kitiems persimaišymas nuo viduramžių universalizmo iki šių dienų globalizmo niekam nekelia ypatingų problemų, išskyrus tuos, kurie nori matyti ne jau turimą rezultatą, bet atskirus jo dėmenis. Ar kas dar mėgina Prancūzijos kultūroje išskirti ispanų ar italų dailininkų, įvairiausių tautybių muzikų, architektūros kūrėjų indėlį? Tik Lietuva nuolat skatinama, raginama, netgi verčiama analizuoti, išdalinti, išskirstyti savo kultūrinį paveldą, ir visą laiką ji privalo jaustis esanti kam nors įsiskolinusi, ką nors pasisavinusi, ko nors negrąžinusi...

Gražina Mareckaitė

2009.11.30